filantropinė pedagogika

filantropinė pedagogika statusas T sritis švietimas apibrėžtis XVIII a. pab. vokiečių pedagogikos srovė, kurią veikia Ž. Ž. Ruso ir prancūzų švietėjų idėjos. Jos žymesni atstovai Vokietijoje: J. B. Bazedovas, H. G. Zalcmanas, E. H. Trapas, B. G. Blašė, I. G. Kampe, I. H. Gutsas-Mucas (visi J. B. Bazedovo bendradarbiai). 1774 m. Vokietijoje, Desau mieste, J. B. Bazedovas įsteigė internatinę mokyklą, vadinamą filantropinu. Čia už didelį mokestį buvo priimami turtingųjų vaikai. Mokėsi ir neturtingieji, kuriuos turėjo išlaikyti „famuliantai“ – turtingi globėjai. Auklėtiniai įgydavo vidurinį išsilavinimą ir galėjo stoti į universitetą. Taip pat buvo rengiami mokytojai, guvernantai ar tarnai aristokratų šeimoms. 1784 m. H. G. Zalcmanas filantropiną įsteigė Vokietijoje, Šnepfentale. Čia buvo labiau praplėstas mokymo turinys ir mokoma laisvai pasirenkamų dalykų. Abu filantropinai išgarsėjo Europoje. Filantropinės pedagogikos atstovai kritikavo scholastinį verbalinį mokymą, prievartą ir muštrą, kitų nuomonės negerbimą, senųjų kalbų reikšmės pervertinimą. Jie mokė užsienio kalbų (ir šnekamosios kalbos, ne tik vertimo), gamtos, geografijos, matematikos, istorijos, archeologijos, buhalterijos ir kt., žinias siejo su gyvenimu, darbu. B. G. Blašė įvedė darbinį mokymą, tobulino vadovėlius, vaizdines priemones, E. H. Trapas – pedagoginių kadrų rengimą, I. H. Gutsas-Mucas – mokyklinę gimnastiką. Jų nuopelnus labai vertino I. Kantas, nes ši srovė padėjo tobulinti ugdymo teoriją ir praktiką. Filantropininkų idėjomis pasinaudojo XIX a. pab. ir XX a. pr. naujosios mokyklos kūrėjai, kai kurie lietuvių pedagogai. kilmė gr. phileō – myliu, anthrōpos – žmogus ryšiai: dar žiūrėk – mokyklų reforma